Šv. Pranciškaus Asyžiečio minėjimo dieną sinodo dalyviai, atvykę į Pauliaus VI salę, jau rado joje pop. Pranciškų, kuris priiminėjo svečius, atvykusius pasveikinti su dangiškojo globėjo – šv. Pranciškaus diena. Po įžanginės maldos sinodinis sambūris taip pat pasveikino popiežių ir pagiedojo sveikinimo giesmę.

Spalio 4 d. sinodo dalyviai pirmiausia išklausė penkių kalbinių grupių diskusijų santraukas. Pagal pateiktas mintis buvo sudaryti septyni klausimai, kurių eiliškumą pagal svarbą sinodo dalyviai nustatė balsavimu. Keturi iš šių klausimų buvo aptarti dienos sesijose. Norintieji galėjo pasisakyti (ne ilgiau kaip 3 min.) šiais klausimais:

1) Kaip sinodiškumas formuoja Bažnyčios gyvenimą: tarnystes, charizmas, autoriteto ir tarnystės supratimą?
Kalbėtojai išsakė nuomonę, kad įsiklausimas į vienas kitą ir atsakomybė už Bažnyčios misiją geriausiai pasireiškia mažose bendruomenėse. Jose Bažnyčia suprantama kaip šeima net ir tų žmonių, kurie niekad neturėjo savo šeimos. Sinodiškumas suaktyvino liturginį gyvenimą, nes atėjo gilesnis suvokimas, kad mes visi švenčiame liturgiją, tik kiekvienas pagal savo tarnystę bei įsipareigojimą. Kalbant apie autoritetą pastebėta, kad jo svoris jėgą semia iš bendruomenės (vadovo konsultacija su bendruomene) ir yra labiau priartėjęs prie bendruomenės.

2) Kaip galėtume vystyti sinodinį dvasingumą (įsiklausymas, tyrimas [discernment], pagarbus požiūris)?
Dalis žmonių dėl įvairių priežasčių jaučiasi „išbraukti“ iš Bažnyčios dėl savo gyvenimo būdo. Tikintiesiems reikėtų surasti kelią, kaip būti arti tokių žmonių, juos dvasiškai palydėti ir neturėti smerkiančio nusistatymo. Kad galėtume vykdyti tyrimą bei dvasių skyrimą visų pirma turime pažvelgti į save, į savo vidų. Jei mano ego užima centrinę vietą, nėra ko kalbėti apie sinodalumą. Juk sinodinis požiūris visų pirma prasideda nuo asmeninio atsivertimo: pakeitęs save skubu padėti keistis kitam, o ne atvirkščiai. Sinodiniame dvasingume svarbus ne tik klausymasis, bet ir tyla. Toks dvasingumas stato tiltus tarp skirtingų žmonių bei kultūrų. Bažnyčia juk yra prilyginama atvirai palapinei, todėl nei vienas negali būti paliktas lauke šalia jos.

3) Kaip galėtume plėtoti sinodiškumą pabrėždami būtinybę pripažinti ir gerbti žmones, gyvenančius ypatingo skurdo ir kančios sąlygomis?
Sinodiškumas ir solidarumas susieja tikinčiuosius su visos žmonijos problemomis ir kančiomis. Vyskupas iš Rytų Timoro kalbėjo apie rugsėjo mėnesį įvykusį pop. Pranciškaus vizitą. Po vizito žurnalistai uždavė vyskupui visiškai neesminius klausimus: kiek kainavo popiežiaus vizitas, kiek žmonių dalyvavo ir t.t. Popiežius paskelbė, kad žmonės yra pats didžiausias turtas. Nesvarbu, kad kartais gyventojai stokoja būtiniausių dalykų ir gyvena skurde, tačiau jie laimingi, nes turi vienas kitą ir turi tikėjimą. Pasisakiusieji atkreipė dėmesį į gailestingumo darbų (Caritas) svarbą. Buvo cituojami pop. Pranciškaus žodžiai, kad varganumas šiandienos pasaulyje yra papiktinimas (scandalum). Vargšai yra ne tik bažnytinio veikimo objektas, bet jie gali tapti ir Evangelijos žinios skelbimo subjektais.

4) Ką sinodiškumo sąvoka gali pasakyti apie Bažnyčios gyvenimo ir misijos supratimą?
Sinodiškumas leidžia bažnytinei bendruomenei augti ir nuo statiško būvio pereiti prie dinamiško. Viešpats turi galią mus perkeisti, todėl Bažnyčios misija – priartinti tą Dievo galią prie žmonių, kad jie būtų Dvasios perkeisti. Apgailestaujama, kad dalis pakrikštytųjų nesupranta Krikšto reikšmės gyvenime ir lieka įkalinti savo individualizme. Pasisakymuose nuskambėjo žinomas patarimas: „Jei nori eiti greičiau – eik vienas, jei nori nueiti toliau – keliauk su bendruomene!“.

Dienos pabaigoje buvo sudaryta galimybė visiems norintiems pasisakyti svarstomomis temomis. Nuskambėjo įdomi mintis, kad misija yra didesnė už Bažnyčią, nes Dievas turi užmojį (misiją) išgelbėti žmoniją, todėl šiam tikslui Jis įkūrė Bažnyčią. Anot kalbėtojo, teisingiau būtų sakyti ne „Bažnyčia turi misiją“, bet „misija turi Bažnyčią“ kaip įrankį Dievo planams įvykdyti.

Telšių vyskupas Algirdas Jurevičius pasiūlė papildyti sinodinio klausymosi procesą Senojo Testamento maldos Šema Israel teologija. Kiti kalbėtojai taip pat daug dėmesio skyrė klausymosi temai, kuri nėra tokia vienareikšmiška, nes klausytis reikia ne tik žmonių, bet ir Dievo, gyvosios Bažnyčios tradicijos bei savo sąžinės. Kuomet Aaronas klausėsi tik žmonių, nuliedino jiems aukso veršį ir padarė stabmeldžiais. O štai Mozė klausėsi Dievo, todėl tapo izraelitų vaduotuoju iš Egipto vergijos. Neteisingai suprastas klausymo procesas gali nuvesti į pievas...

Sinodo dalyvius stebino popiežiaus kantrybė, su kuria jis visos dienos sesijas klausėsi dalyvių pasisakymų.

Telšių vyskupijos kurijos informacija iš Vatikano