Paskelbta leidinyje: Popiežius Pranciškus. Vyskupų sinodo XVI eilinė generalinė asamblėja. Dėl sinodinės Bažnyčios: bendrystė, dalyvavimas, misija: Baigiamasis dokumentas. – Vilnius: Lietuvos vyskupų konferencija, 2025.

Vyskupų sinodo XVI eilinės generalinės asamblėjos antrosios sesijos 1-oji generalinė kongregacija

Šventojo Tėvo Pranciškaus inauguracinė kalba

Pauliaus VI aula, 2024 m. spalio 2 d., trečiadienis

Brangūs broliai ir seserys,

Nuo tada, kai 2021 m. spalį Dievo Bažnyčia buvo „sušaukta į Sinodą“, mes kartu nuėjome dalį ilgo kelio, kuriuo keliauti Dievas Tėvas visada kvietė savo tautą, siųsdamas ją tarp visų tautų nešti džiugios žinios, kad Jėzus Kristus yra mūsų sutaikinimas (plg. Ef 2, 14), ir Šventąja Dvasia sutvirtindamas ją šioje misijoje.

Ši asamblėja, vadovaujama Šventosios Dvasios, kuri „atitraukia nuo klaidų, dvasios šalty duoda jėgų, tiesina vingius mūs takų“ (plg. Sekminių sekvencija), turės prisidėti savo indėliu, idant sinodinė Bažnyčia, vykdanti misiją, taptų tikrove – tokia Bažnyčia, kuri moka pranokti savo ribas ir gyventi geografiniuose bei egzistenciniuose pakraščiuose, puoselėdama ryšius su visais žmonėmis Kristuje, mūsų Brolyje ir Viešpatyje.

Yra toks IV a. dvasinio autoriaus tekstas, kuriame apibendrinama, kas atsitinka, kai Šventajai Dvasiai leidžiama veikti, pradedant nuo Krikšto, visiems suteikiančio tolygų kilnumą (plg. šv. Makarijus iš Aleksandrijos. Hom. 18, 7–11: PG 34, 639–642). Iš jo aprašytų patirčių galima atpažinti, kas įvyko per pastaruosius trejus metus ir kas dar gali įvykti.

Šio dvasinio autoriaus apmąstymai padeda mums suprasti, kad Šventoji Dvasia yra patikima vadovė, o mūsų pirminė užduotis – išmokti atpažinti jos balsą, nes ji byloja per kiekvieną žmogų ir per visus dalykus. Šis sinodinis procesas leido mums tai patirti.

Šventoji Dvasia visada mus lydi. Dvasia guodžia, kai liūdime ir verkiame, ypač tada, kai dėl mūsų puoselėjamos meilės žmonijai susiduriame su dalykais, kurie nesiklosto gerai, su dominuojančia neteisybe, užsispyrėlišku pasipriešinimu, kai nenorima į blogį atsakyti gėriu, stokojama pastangų atleisti, trūksta drąsos siekti taikos. Tokiais momentais mus prislegia liūdesys, atrodo, kad nebėra ką daryti, ir mus apima neviltis. Kaip viltis yra nuolankiausia, bet galingiausia dorybė, taip neviltis – pati didžiausia blogybė.

Šventoji Dvasia nušluosto ašaras ir paguodžia, nes perteikia Dievo viltį. Dievas nepailsta, nes Jo meilė yra nenuilstanti.

Šventoji Dvasia įsiskverbia į tą mūsų asmenybės dalį, kuri dažnai būna panaši į teismo salę, kurioje kaltinamuosius sodiname į teisiamųjų suolą ir dažniausiai priimame juos pasmerkiančius nuosprendžius. Makarijus savo homilijoje sako, kad Šventoji Dvasia ją priimančiuose žmonėse įžiebia ugnį, „tokio džiaugsmo ir tokios meilės liepsną, kad, jei būtų įmanoma, jie priimtų į savo širdį visus – gerus ir blogus – be jokio skirtumo“. Taip yra todėl, kad Dievas priima visus, visada, nepamirškime: visus, visus, visus ir visada ir visiems siūlo naujas gyvenimo galimybes iki pat paskutinės akimirkos. Štai kodėl turime atleisti visiems ir visada, suvokdami, kad pasirengimas atleisti kyla iš patirties, jog mums buvo atleista. Negali atleisti tik tas, kuriam nebuvo atleista.

Vakar per Atgailos vigiliją išgyvenome šią patirtį. Prašėme atleidimo, prisipažinome, kad esame nusidėjėliai. Atidėjome į šalį savo išdidumą, atsiribojome nuo pretenzijos manyti, jog esame geresni už kitus. Ar tapome nuolankesni?

Nuolankumas taip pat yra Šventosios Dvasios dovana: turime jos prašyti. Nuolankumas (lot. humilitas), kaip sako šio žodžio etimologija, grąžina mus į žemę, į humusą, primena mūsų kilmę, kur be Kūrėjo kvėpsnio būtume tik negyvas purvas. Nuolankumas leidžia mums žvelgti į pasaulį pripažįstant, kad nesame geresni už kitus. Šventasis Paulius sako: „Nelaikykite savęs išmintingais“ (Rom 12, 16). Be meilės neįmanoma būti nuolankiam. Krikščionys turėtų būti panašūs į Dantės Alighierio viename sonete aprašytas moteris, širdyse liūdinčias dėl draugės Beatričės tėvo netekties: „Jūsų išvaizda nuolanki, akys nuleistos, liūdesį rodančios“ (Vita Nuova, XXII, 9). Tai solidarumą ir atjautą rodantis nuolankumas – jį reiškia žmonės, kurie jaučiasi esą visų broliai ir seserys, kenčiantys tą patį skausmą ir kiekvieno žaizdose bei opose atpažįstantys mūsų Viešpaties žaizdas bei skaudulius.

Kviečiu jus maldoje apmąstyti šį gražų dvasinį tekstą ir suvokti, kad Bažnyčia – semper reformanda – negali keliauti ir atsinaujinti be Šventosios Dvasios ir jos siurprizų; kaip mus moko šventasis Ireniejus Lionietis, Bažnyčia turi leistis būti formuojama Dievo Kūrėjo, Sūnaus Jėzaus Kristaus ir Šventosios Dvasios rankų (plg. Adversus haereses, IV, 20, 1).

Juk nuo tada, kai pradžioje Dievas iš žemės kildino vyrą ir moterį; nuo tada, kai Dievas pašaukė Abraomą būti palaiminimu visoms žemės tautoms ir pašaukė Mozę vesti per dykumą iš vergijos išlaisvintą tautą; nuo tada, kai Mergelė Marija priėmė Žodį, kuris padarė ją Dievo Sūnaus Motina pagal kūną, taip pat kiekvieno jos Sūnaus mokinio bei mokinės Motina; nuo tada, kai Viešpats Jėzus, nukryžiuotas ir prisikėlęs, per Sekmines išliejo Šventąją Dvasią – nuo tada mes, kaip „patyrusieji gailestingumą“, esame pakeliui į visišką ir galutinį Tėvo meilės išsipildymą. Ir nepamirškime to: esame „patyrusieji gailestingumą“.

Patyrėme, kokia graži ir varginanti buvo ši kelionė. Keliaujame drauge kaip tauta, kuri ir šiais laikais yra artimos vienybės su Dievu ir visos žmonijos vienybės ženklas ir įrankis (plg. LG, 1). Keliaujame kartu su kiekvienu geros valios vyru ir moterimi ir dėl jų, kiekviename iš jų neregimai veikiant malonei (plg. GS, 22). Keliaujame įsitikinę, kad Bažnyčia savo esme yra grindžiama santykiais, rūpindamiesi, jog mums dovanoti ir mūsų atsakomybei bei kūrybingumui patikėti santykiai visada rodytų neatlygintinai dovanojamą gailestingumą. Žmogus, kuris vadina save krikščioniu, bet neįsitraukia į Dievo neatlygintino dovanojimosi ir gailestingumo raišką, yra tiesiog ateistas, prisidengęs krikščionio vardu. Dievo gailestingumas daro mus patikimus ir atsakingus.

Seserys, broliai, eikime šiuo keliu žinodami, kad esame pašaukti kaip blankus mėnulis atspindėti mūsų saulės, kuri yra Kristus, šviesą, ištikimai ir džiaugsmingai priimkime misiją būti pasauliui tos šviesos, sklindančios ne iš mūsų pačių, sakramentu.

Vyskupų sinodo XVI eilinės generalinės asamblėjos šiuo metu vykstanti antroji sesija autentiškai išreiškia šį Dievo tautos „keliavimą drauge“.

Įkvėpimas, kuriuo vadovaudamasis popiežius Paulius VI 1965 m. įsteigė Vyskupų sinodą, pasirodė esąs labai vaisingas. Per pastaruosius šešiasdešimt metų išmokome atpažinti Vyskupų sinodą kaip daugialypį ir simfonišką subjektą, gebantį palaikyti Katalikų Bažnyčios kelionę bei misiją ir veiksmingai padėti Romos vyskupui tarnauti visų Bažnyčių ir visos Bažnyčios bendrystei.

Šventasis Paulius VI puikiai suvokė, kad „šis Sinodas [...], kaip ir kiekviena žmogiškoji institucija, laikui bėgant galės būti dar labiau tobulinamas“ (Apostolica sollicitudo). Apaštališkojoje konstitucijoje Episcopalis communio siekiama remtis įvairių sinodinių asamblėjų (eilinių, ypatingųjų, specialiųjų) patirtimi ir aiškiai įtvirtinti sinodinę asamblėją kaip procesą, o ne vien kaip įvykį.

Sinodinis procesas taip pat yra mokymosi procesas, kurio metu Bažnyčia mokosi geriau pažinti save ir nustatyti pastoracinės veiklos būdus, geriausiai atitinkančius Viešpaties jai patikėtą misiją. Šis mokymosi procesas taip pat susijęs su kryptimis, kuriomis ganytojai, ypač vyskupai, vykdo savo tarnybą.

Nusprendžiau sukviesti į šią XVI asamblėją kaip visateisius narius taip pat nemažai pasauliečių ir pašvęstųjų asmenų (vyrų ir moterų), diakonų ir kunigų, plėtodamas tai, kas iš dalies jau buvo numatyta ankstesnėms asamblėjoms, ir vadovaudamasis Vatikano II Susirinkime išreikšta vyskupo tarnybos vykdymo samprata: vyskupas, dalinės Bažnyčios vienybės pradmuo ir regimasis pagrindas, gali atlikti savo tarnystę tik būdamas Dievo tautoje, su Dievo tauta, vadovaudamas jam patikėtai Dievo tautos daliai, būdamas jos viduje ir ją lydėdamas. Tokį įtraukų vyskupo tarnybos supratimą būtina išreikšti ir padaryti atpažįstamą vengiant dviejų pavojų: pirma, abstraktaus požiūrio, kai nepaisoma vaisingos vietų ir santykių konkretybės bei kiekvieno asmens vertės; antrasis pavojus – bendrystės suardymas, hierarchiją supriešinant su tikinčiaisiais pasauliečiais. Čia kalbama ne apie tai, kaip vienus pakeisti kitais, atmosferą pakaitinant šūksniais: „Dabar mūsų eilė!“ Ne, taip nedaroma: „dabar mūsų, pasauliečių, eilė“, „dabar mūsų, kunigų, eilė“, ne, tai nepriimtina. Priešingai, mūsų prašoma drauge praktikuotis simfoniniame mene atliekant kompoziciją, vienijančią mus visus tarnauti Dievo gailestingumui pagal skirtingas tarnystes ir charizmas, kurias atpažinti ir skatinti yra vyskupo užduotis.

Keliavimas kartu visiems, visiems, visiems – tai procesas, kuriame Bažnyčia, klusni Šventosios Dvasios veikimui, jautriai atsižvelgdama į laiko ženklus (plg. GS, 4), nuolat atsinaujina ir tobulina savo sakramentalumą, kad būtų patikima liudytoja toje misijoje, kuriai yra pašaukta, – suburti visas žemės tautas į laikų pabaigoje laukiamą vieną tautą, kai pats Dievas susodins mus prie savo parengto pokylio stalo (plg. Iz 25, 6–10).

Taigi šios XVI asamblėjos sudėtis nėra tik atsitiktinis dalykas. Ji išreiškia vyskupo tarnybos vykdymo būdą, atitinkantį gyvąją Bažnyčių Tradiciją ir Vatikano II Susirinkimo mokymą: vyskupas, kaip ir kiekvienas kitas krikščionis, niekada negali įsivaizduoti savęs „be kito“. Kaip niekas negali išsigelbėti pats vienas, taip ir skelbiant išganymą reikia visų, ir kad visi būtų išklausyti.

Tai, kad Vyskupų sinodo asamblėjoje tarp dalyvių yra ir ne vyskupų, nesumenkina asamblėjos „vyskupiškojo“ pobūdžio. Tai sakau dėl kai kurių šen bei ten nuvilnijusių audrinančių tauškalų. Juo labiau tai niekaip neapriboja ar nemenkina atskiram vyskupui ir vyskupų kolegijai priklausančios valdžios. Veikiau šis dalykas rodo siektiną formą, kurią vyskupų valdžios vykdymas pašauktas įgyti Bažnyčioje, suvokiančioje, kad ji yra konstitutyviai grindžiama santykiais ir dėl to sinodinė. Santykis su Kristumi ir tarp visų Kristuje – tarp esančiųjų ir tų, kurių dar nėra, bet kurių Tėvas laukia, – įgyvendina Bažnyčios esmę ir visais laikais formuoja jos pavidalą.

Atitinkamu metu dera nustatyti įvairius būdus, kaip  „kolegialiai“ ir „sinodiškai“ vykdyti vyskupo tarnybą  (dalinėse Bažnyčiose, Bažnyčių grupiniuose junginiuose, visoje Bažnyčioje), visada gerbiant tikėjimo paveldą ir gyvąją Tradiciją, visada atsiliepiant į tai, ko Dvasia prašo iš Bažnyčių šiuo konkrečiu metu ir įvairiomis jų gyvavimo aplinkybėmis. Ir nepamirškime, kad Dvasia yra harmonija. Pamąstykime apie tą Sekminių rytą: buvo siaubinga netvarka, bet Dvasia toje netvarkoje sukūrė harmoniją. Nepamirškime, kad Ji yra harmonija: ne įmantrumu ar intelektualumu grindžiama harmonija; tai visuma, tai egzistencinė harmonija.

Būtent Šventoji Dvasia išlaiko Bažnyčią nuolat ištikimą Viešpaties Jėzaus Kristaus įgaliojimams ir nuolat įsiklausančią į Jo žodį. Dvasia veda mokinius į tiesos pilnatvę (plg. Jn 16, 13). Ji taip pat veda ir mus, Šventojoje Dvasioje susirinkusius į šią asamblėją, kad po trejų metų kelionės atsakytume į klausimą, kaip būti misionieriška sinodine Bažnyčia. Norėčiau pridurti, gailestinga Bažnyčia.

Vilties ir dėkingumo kupina širdimi, suvokdamas jums (ir mums) patikėtą reiklią užduotį, linkiu visiems noriai atsiverti Šventosios Dvasios, mūsų patikimos vadovės, mūsų paguodos, veikimui. Dėkoju.