Paskelbta leidinyje: Popiežius Pranciškus. Vyskupų sinodo XVI eilinė generalinė asamblėja. Dėl sinodinės Bažnyčios: bendrystė, dalyvavimas, misija: Baigiamasis dokumentas. – Vilnius: Lietuvos vyskupų konferencija, 2025.

Vyskupų sinodo XVI eilinės generalinės asamblėjos antrosios sesijos 17-oji generalinė kongregacija

Šventojo Tėvo Pranciškaus baigiamasis sveikinimas

Pauliaus VI aula, 2024 m. spalio 26 d., šeštadienis

Brangūs broliai ir seserys,

Baigiamuoju dokumentu apibendrinome kelerių, mažiausiai trejų metų vaisius: tuo metu įsiklausėme į Dievo tautą, kad geriau suprastume, kaip šiais laikais būti „sinodine Bažnyčia“ – tai įsiklausymas į Šventąją Dvasią. Kiek­vieno skyriaus pradžioje pateikiamos biblinės nuorodos ir dėstoma žinia susiejama su prisikėlusio Viešpaties gestais bei žodžiais  – jis vėl kviečia mus būti jo Evangelijos liudytojais labiau savo gyvenimu nei žodžiais.

Dokumentas, dėl kurio balsavome, yra trejopa dovana.

1. Pirmiausia tai dovana man, Romos vyskupui. Sušaukdamas Dievo Bažnyčią į Sinodą, suvokiau, kad man reikia jūsų, vyskupų ir sinodinės kelionės liudytojų. Ačiū jums!

Ir Romos vyskupui, dažnai sau ir jums tai primenu, reikia praktikuotis klausytis; tiksliau pasakius, jis nori praktikuotis klausytis, kad galėtų atsiliepti į Žodį, kuris kasdien jam kartoja: „Sutvirtink savo brolius ir seseris“ ir „Ganyk mano avis“.

Gerai žinote, kad mano užduotis, kaip mus moko šventasis Bazilijus, yra saugoti ir skatinti harmoniją, kurią Dvasia toliau skleidžia Dievo Bažnyčioje, santykiuose tarp Bažnyčių, nepaisant visų sunkumų, įtampų bei susiskaldymų, žyminčių Bažnyčios kelionę link galutinio Dievo karalystės pasirodymo, – pranašo Izaijo vizija kviečia tai įsivaizduoti kaip Dievo visoms tautoms paruoštą pokylį. Visiems, viliantis, kad nė vieno nepristigs. Visiems, visiems, visiems! Nė vieno neišskiriant, visiems. O svarbiausias žodis yra šis – harmonija. Tai daro Dvasia per pirmą galingą pasireiškimą Sekminių rytą: ji harmonizuoja visus tuos skirtumus, visas kalbas... Harmonija. To moko Vatikano II Susirinkimas teigdamas, kad Bažnyčia yra „tarsi sakramentas“: ji yra Dievo laukimo ženklas ir įrankis; Dievas visiems paruošė stalą ir visų laukia. Jo malonė per Dvasią šnabžda meilės žodžius į kiekvieno širdį. Mums užduota sustiprinti šio šnabždesio balsą jo neslopinant, atverti duris ir nestatyti sienų. Kiek daug žalos padaro Bažnyčios moterys ir vyrai statydami sienas, kiek daug žalos! Visi, visi, visi! Neturime elgtis kaip „malonės dalintojai“, kurie pasisavina lobį surišdami rankas gailestingajam Dievui. Prisiminkite, kad šią sinodinę asamblėją pradėjome prašydami atleidimo, jausdami gėdą, pripažindami, kad visi esame patyrę gailestingumą.

Yra vienas periferijų mistikės Madeleine’os Delbrêl eilėraštis, ji ragino: „Svarbiausia neužkietėti“ – kietumas yra nuodėmė, tai nuodėmė, kuriai kartais pasiduoda dvasininkai, pašvęstieji vyrai ir moterys. Perskaitysiu jums keletą Madeleine’os Delbrêl eilių, kurios yra malda. Štai ką ji sako:

 Manau, kad jums turbūt jau atsibodo žmonės,
kurie visada kalba apie tarnavimą nutaisę karvedžio veidą,
sako, kad tave pažįsta su profesoriaus išraiška,
siekia ryšio pagal sporto taisykles,
kalba, kad myli, kaip nusenę sutuoktiniai.

...

Gyvenkime savo gyvenimą
ne kaip šachmatų partiją, kur viskas apskaičiuota,
ne kaip rungtynes, kur viskas sunku,
ne kaip teoremą, dėl kurios laužom galvą,
bet kaip nesibaigiančią šventę, kur vėl naujai susitinkame,
kaip pokylį,
kaip šokį
Tavo malonės glėbyje,
skambant visuotinei meilės muzikai.

Šios eilės gali tapti fonine muzika, su kuria priimame Baigiamąjį dokumentą. O dabar, atsižvelgiant į tai, kas paaiškėjo per sinodinę kelionę, reikia ir reikės priimti sprendimus.

Šiais karų laikais privalome būti taikos liudytojai, taip pat išmokti konkrečiu pavidalu išreikšti skirtybių sambūvį.

Dėl šios priežasties neketinu skelbti „apaštališkojo paraginimo“, pakanka to, ką patvirtinome. Dokumente jau yra labai konkrečių nuorodų, galinčių tapti Bažnyčių misijos gairėmis įvairiuose žemynuose, įvairiomis aplinkybėmis: štai kodėl nedelsdamas visiems jį pateikiu, štai kodėl pareiškiau, kad jis turi būti paskelbtas. Tokiu būdu noriu patvirtinti atliktos sinodinės kelionės vertingumą; šiuo Dokumentu tai perduodu šventai tikinčiųjų Dievo tautai.

Dėl kai kurių Dokumente nurodytų Bažnyčios gyvenimo aspektų, taip pat temų, patikėtų dešimčiai „studijų grupių“, kurios turi dirbti nevaržomos ir teikti man pasiūlymus, reikia laiko, kad būtų galima priimti visą Bažnyčią saistančius sprendimus. Taigi aš ir toliau įsiklausysiu į vyskupų ir jiems patikėtų Bažnyčių balsą.

Tai nėra klasikinis būdas atidėti sprendimus neribotam laikui. Jis atitinka sinodinį stilių, kuriuo turi būti vykdoma ir Petro tarnystė: išklausyti, sušaukti, įžvelgti, nuspręsti ir įvertinti. O šiuose etapuose būtinos pauzės, tyla, malda. Tai stilius, kurio mokomės kartu, po truputį. Šventoji Dvasia mus kviečia ir palaiko šiame mokymesi, kurį turime suvokti kaip atsivertimo procesą.

Šią užduotį vykdyti man padės Sinodo generalinis sekretoriatas ir visos Romos kurijos dikasterijos.

2. Dokumentas yra dovana visai tikinčiųjų Dievo tautai, žvelgiant į jos raiškos įvairovę. Akivaizdu, kad ne visi imsis jį skaityti: visų pirma jums, kartu su daugeliu kitų, teks pasirūpinti, kad jo turinys taptų prieinamas vietinėse Bažnyčiose. Be jūsų patirties liudijimo tekstas prarastų didelę dalį savo vertės.

3. Brangūs broliai ir seserys, tai, ką patyrėme, yra dovana, kurios negalime pasilikti sau. Iš šios patirties kylantis postūmis, atsispindintis Dokumente, suteikia mums drąsos liudyti, kad įmanoma eiti kartu išlaikant įvairovę, nesmerkiant vieniems kitų.

Esame kilę iš visų pasaulio kraštų, iš smurto, skurdo ir abejingumo paženklintų vietų. Visi drauge, puoselėdami nenuviliančią viltį, vienijami mūsų širdyse išlietos Dievo meilės, galime ne tik svajoti apie taiką, bet ir visomis jėgomis įsipareigoti, kad, galbūt daug nekalbant apie sinodiškumą, taika būtų įgyvendinta per įsiklausymą, dialogą ir susitaikymą. Dėl misijos susitelkusiai sinodinei Bažnyčiai dabar reikia, kad žodžius, kuriais dalijamasi, lydėtų darbai. O tai yra kelias.

Visa tai yra Šventosios Dvasios dovana: būtent Ji kuria harmoniją, Ji yra harmonija. Šventasis Bazilijus šia tema išplėtojo labai gražią teologiją; kas galite, perskaitykite šventojo Bazilijaus traktatą apie Šventąją Dvasią. Ji yra harmonija. Broliai ir seserys, tegul harmonija tęsiasi ir po to, kai paliksime šią aulą, o Prisikėlusiojo kvėpsnis tepadeda mums dalytis gautomis dovanomis.

Ir atminkite – tai vėl Madeleine’os Delbrêl žodžiai, – kad „yra vietų, kur dvelkia Dvasia, bet yra viena Dvasia, kuri dvelkia visose vietose“.

Norėčiau padėkoti jums visiems, o mes padėkokime vieni kitiems. Dėkoju kardinolui Grechui ir kardinolui Hollerichui už atliktą darbą, abiem subsekretoriams, seseriai Becquart ir vyskupui Marín de San Martín – jūs gerai padirbėjote! – taip pat kunigui Battocchio ir tėvui Costa, kurie mums taip daug padėjo! Sveikinu visus, kurie dirbo užkulisiuose ir be kurių nebūtume galėję viso to nuveikti. Labai ačiū! Tegul Viešpats jus laimina. Melskimės vieni už kitus. Ačiū!