Vyskupų sinodo dalyviai tęsė rekolekcijas su ses. Marija Ignacija Angelini OSB ir t. Timothy Radcliffe OP. Rytmetinės liturginės maldos metu ses. Marija Ignacija kalbėjo apie tylą, kurioje kalba Dievas. Vienuolė pastebėjo, kad pokalbio Dvasioje metodas, gausiai praktikuojamas sinode, turi ir tylos momentų, kurie yra nepaprastai svarbūs. Ji mokė, kaip prisijaukinti tylą ir joje patirti Viešpaties įkvėpimą.

Domininkonas Timothy Radcliffe pirmojoje konferencijoje kvietė apmąstyti apaštalų patirtį po Kristaus prisikėlimo pagal Jn 21,1–14. Būdami netikrume apaštalai nusprendė eiti žvejoti. Gęstant apaštalų entuziazmui jie grįžo prie pirmykščio savo amato – žvejybos. Sinodui ilgai tęsiantis ta pati patirtis taip pat gali ištikti Bažnyčią. Vienas iš apaštalų atpažino krante stovintį Jėzų. Viešpatį atpažino mylimasis mokinys. Štai ką reiškia meilė! Šv. Motinai Teresei meilė leido atpažinti Jėzų benamiuose ir ligoniuose. Jei nematome asmeniniame gyvenime, ar Bažnyčioje Dievo vedimo, tai gal mums trūksta meilės, kuri atvertų mums akis?

Antrojoje konferencijoje rekolekcijų vedėjas pasinaudojo Jn 21,15–25 evangelijos ištrauka, pristatančią Jėzaus ir Petro pokalbį. Jėzus neklausė Petro nei apie praeitį (išsigynė, pabėgo), nei apie ateitį (dar nežinia, kaip bus), bet klausė apie dabartį – „ar myli mane?“. Toks nelengvas klausimas Petrą užtiko pusryčių metu. Pokalbis išreiškia didžiulį Jėzaus pasitikėjimą Petru, nors praeityje jis buvo ne kartą tą pasitikėjimą praradęs.

Bažnyčiai taip pat reikia pasitikėjimo: pasitikėti Dievu taip, kad žmonės pasitikėtų Bažnyčia. Tėvas Timothy pasidalino keliais pavyzdžiais iš dominikonų gyvenimo, kurie parodė, jog pasitikėjimas žmonėmis, netgi tais, kurie atrodė to pasitikėjimo neverti, daro stebuklus. Dievas taip pat pasitiki savo Bažnyčia, savo žmonėmis.

Sinodo dalyviai rinkosi į grupeles aptarti maldos ir apmąstymo vaisių, kuriuos Šventoji Dvasia davė išklausius rekolekcijų pranešimus. Pasidalinimuose vyravo pasitikėjimo tema, tačiau buvo atkreiptas dėmesys į dvasiškai sužeistus žmones, kuriems sunku pasitikėti. Kilo diskusija, kaip atkurti pasitikėjimą vienas kitais ir pasitikėjimą Bažnyčia kaip institucija.

Dviejų dienų rekolekcijas apvainikavo Atgailos pamaldos šv. Petro bazilikoje, kurioms vadovavo pop. Pranciškus. Simboliška, kad bronzinis baldakimas buvo apdengtas pastoliais, o popiežius sėdėjo priešais pirmojo popiežiaus – apaštalo Petro skulptūrą.

Skaitinys iš Izaijo knygos (58,1–14) paskatino visus atgailai. Po jo skambėjo psalmė ir kelių žmonių liudijimai apie nuodėmės sukeltus skausmus. Ses. Deema iš Sirijos dalijosi karo baisumais, Laurynas iš Pietų Afrikos pasakojo apie seksualinį išnaudojimą, kurį pats patyrė iš dvasininko, p. Sara, Migrantų fondo vadovė, pasakojo apie sunkiai įsivaizduojamus pabėgėlių vargus keliantis per jūrą ir daugelio jų žūtį jūroje.

Perskaičius Evangelijos ištrauką apie du maldininkus (Lk 18,9–14) prasidėjo atleidimo už konkrečias nuodėmes prašymai. Juos pristatė kardinolai.

Popiežiaus homilijoje nuskambėjo, kad Bažnyčia visada yra dvasios vargšų ir nusidėjėlių, ieškančių atleidimo, Bažnyčia, o ne tik teisiųjų ir šventųjų, bet veikiau teisiųjų ir šventųjų, kurie pripažįsta save vargšais ir nusidėjėliais. Nuodėmė visada yra santykių žaizda: santykių su Dievu ir santykių su broliais bei seserimis. Viešpats Jėzus atėjo į mūsų tarpą, kad gydytų visas žaizdas.

Susitaikę su Viešpačiu ir palinkėję vienas kitam ramybės, popiežiaus palaiminti, sinodo dalyviai grįžo sustiprinti ir padrąsinti pradėti antrąjį šios kelionės etapą.

Telšių vyskupijos kurijos informacija iš Vatikano