2026 m. rugsėjo 14–17 dienomis Puchbergo pilyje Velse, Austrijoje, vyksta tarptautinis simpoziumas „Shaping Synodality in Europe: From Vision to Roadmap“ („Kuriant sinodiškumą Europoje: nuo vizijos prie kelio gairių“). Į susitikimą susirinko apie 180 dalyvių iš 31 Europos šalies – vyskupų konferencijų delegatai, dvasininkai, pašvęstojo gyvenimo nariai, pasauliečiai, teologai, ekspertai ir sinodinio proceso bendrakeleiviai.

Tai nėra vien akademinė konferencija. Tai – maldos, klausymosi, teologinės refleksijos ir atviro pokalbio erdvė, kurioje siekiama atpažinti, kokiu keliu Šventoji Dvasia šiandien veda Bažnyčią Europoje.

Simpoziumą globoja Europos vyskupų konferencijų taryba (CCEE). Jis rengiamas bendradarbiaujant su Linco katalikiškojo privataus universiteto Sinodiškumo katedros tyrėjais ir CCEE Europos darbo grupe.

LIETUVOS DELEGACIJA

Lietuvai simpoziume atstovauja keturių asmenų delegacija: Agnė Markauskaitė – Vilniaus arkivyskupijos sinodinio įgyvendinimo koordinatorė; Linita Žebrauskienė – Vilniaus arkivyskupijos sinodinės komandos narė; Vaida Spangelevičiūtė-Knežienė – Kauno arkivyskupijos sinodinio įgyvendinimo koordinatorė; kun. Gediminas Jankūnas – Lietuvos Vyskupų Konferencijos sinodinio įgyvendinimo nacionalinis referentas ir Panevėžio vyskupijos sinodinio įgyvendinimo koordinatorius.

Lietuvos balsas susitikime nuskambėjo ir liturgijoje. Rugsėjo 15-osios rytą Lietuvos delegacija parengė šv. Mišias, kurioms vadovavo Vilniaus arkivyskupas, Europos vyskupų konferencijų tarybos pirmininkas Gintaras Grušas. Kai kurios liturgijos dalys skambėjo lietuviškai.

SINODIŠKUMAS – NE DAR VIENA BAŽNYČIOS PROGRAMA

Atidarydama simpoziumą Vyskupų sinodo generalinio sekretoriato pasekretorė sesuo Nathalie Becquart perdavė Šventojo Tėvo sveikinimą ir priminė, kad sinodinis kelias vyksta sudėtingu Europos istorijos laikotarpiu.

Sinodiškumas buvo įvardytas kaip socialinė pranašystė ir „taikos gramatika“. Klausymasis, dialogas ir susitaikymas nėra vien vidiniai Bažnyčios metodai – susiskaldžiusiame pasaulyje jie gali tapti tikru keliu į taiką.

Žmonių priklausymo jausmą šiandien vis dažniau apibrėžia ne geografinė vieta, bet santykių tinklas. Todėl Bažnyčiai reikia misionieriško kūrybingumo, gebėjimo įžvelgti Dvasios veikimą ir drąsos „irtis į gilumą“.

Arkivyskupas Gintaras Grušas pabrėžė, kad prasidėjo nebe vien svarstymų, bet Sinodo įgyvendinimo etapas. Kiekviena vietinė Bažnyčia juo eis atsižvelgdama į savo aplinkybes.

Kalbėdamas apie galią Bažnyčioje, arkivyskupas priminė: pagrindinis veikėjas yra Šventoji Dvasia, o ne pareigos, titulai ar užimama vieta. Europos Bažnyčios juda skirtingu greičiu, tačiau įvairovė nėra kliūtis bendrystei.

Sinodinis procesas nėra derybos, kuriose kiekvienas mėgina įgyvendinti savo sumanymą. Jis reikalauja kantrybės, gebėjimo išgirsti kitą ir siekti ne vienodumo, bet vienybės įvairovėje. Esminis klausimas – ką Dvasia šiandien kalba Bažnyčioms?

KRIKŠTAS IR LITURGIJA – SINODINĖS BAŽNYČIOS ŠALTINIS

Pirmosios dienos apmąstymų centre buvo Krikštas, liturgija ir visų pakrikštytųjų lygybė.

Prof. Predragas Bukovecas priminė, kad liturgija yra pirminė Bažnyčios gyvenimo forma. Joje Bažnyčia Dievo akivaizdoje iš naujo atpažįsta save – esančią pasaulyje ir dėl pasaulio.

Krikšto malonė nėra užsitarnaujama. Ji gaunama kaip dovana, o kiekvieno žmogaus charizma tampa tarnyste visam Kristaus Kūnui. Krikšte tautybė, socialinė padėtis ar kilmė nebesuteikia vienam žmogui daugiau vertės už kitą. Skiriasi charizmos ir tarnystės, tačiau visi pakrikštytieji yra lygūs savo orumu bei pašaukimu dalyvauti Bažnyčios gyvenime.

Krikštas veda į Eucharistiją, kurioje Dievo tauta nuolat maitinama Dievo meile. Liturgija buvo palyginta su Bažnyčios veidrodžiu. Ji iš prigimties yra dialogiška, todėl liturginis ugdymas turėtų būti vienas svarbiausių sinodinės Bažnyčios prioritetų.

Xenia Sereghy atkreipė dėmesį į Rytų katalikų Bažnyčių patirtį. Sinodiškumas negali likti vien lotyniškosios tradicijos projektu. Bažnyčia kviečiama kvėpuoti „abiem plaučiais“, gerbti skirtingas apeigas ir atsisakyti mėginimų įvairovę pakeisti suvienodinimu.

Rytų Bažnyčios nėra antraeilės Vakarų Bažnyčių atžvilgiu. Jų istorinė sinodiškumo patirtis gali tapti svarbia mokykla visai Europai ir padėti atsispirti asimiliacijai bei pertekliniam centralizavimui.

Prof. Robertas Svatoňas kalbėjo apie ekumeninį sinodinio kelio matmenį. Sinodiškumas nėra tik Katalikų Bažnyčios vidaus reforma – tai ėjimas drauge su kitais krikščionimis ir visa žmonija.

Krikštu esame įvedami į Trejybės bendrystę, todėl sinodinis atsivertimas neišvengiamai turi tapti ir ekumeniniu atsivertimu: santykių gydymu, dovanų mainais ir vienybės įvairovėje paieška.

KLAUSYTIS EUROPOS, KURI NEBĖRA PASAULIO CENTRAS

Antrosios simpoziumo dienos tema – „Kaip šiandienos Europoje gyventi Evangelija?“ – pakvietė ne tik kalbėti Europai, bet pirmiausia jos klausytis.

Prof. Tomášas Halíkas priminė, kad Europa nebėra pasaulio centras ar kitų tautų mokytoja. Be to, neegzistuoja viena visiems bendra europietiška patirtis – mūsų žemynas istoriškai, kultūriškai ir politiškai yra labai įvairus.

Todėl laiko ženklai nėra paprastos ir savaime suprantamos žinutės. Juos reikia aiškinti, mokantis atpažinti Šventosios Dvasios veikimą istorijoje. Turime išgirsti ne tik tai, kas garsiai sakoma, bet ir tai, kas iš pirmo žvilgsnio lieka nepastebima.

Evangelijos skelbimas reikalauja nuolatinio atsinaujinimo. Tradicija nėra paprastas praeities kartojimas ar uždaras tekstas – ji auga istorijoje. Todėl Bažnyčia turi mokytis atpažinti ir vilties ženklus, ir įspėjimus.

Europoje auga geopolitinis netikrumas, nepasitikėjimas institucijomis, visuomenių fragmentacija ir konkurencija. Kontinentas susiduria su demografiniais pokyčiais, migracija, karu, politine poliarizacija ir bendros moralinės vaizduotės krize.

Tačiau klausimas nėra vien tai, kaip pasipriešinti pokyčiams. Svarbiau klausti: kokį uždavinį jie kelia Bažnyčiai?

Sekuliarizacija nebūtinai reiškia tikėjimo pabaigą. Ji gali tapti apsivalymo – savotiško katarsio – procesu, išlaisvinančiu Bažnyčią iš neautentiškų sąjungų su politine ir socialine galia.

Šiandien vis dažniau susiduriame ne su masiniu ateizmu, bet su apatija: daugelis žmonių paprasčiausiai nebekelia klausimų, į kuriuos Bažnyčia įprato atsakyti. Jeigu Bažnyčia užsidarys gete ir kalbės tik pati sau suprantama kalba, jos marginalizacija gilės.

Jai reikia ne valdyti pasaulį, bet jam tarnauti – būti palydinčia, pranašiška, gydančia ir santykius kuriančia bendruomene. Bažnyčia negali stovėti virš istorijos. Ji pašaukta tarnauti istorijoje.

BAŽNYČIA KAIP SANTYKIŲ SAKRAMENTAS

Šiandienos žmogus dažnai patiria vidinį susiskaldymą ir vienatvę. Bažnyčia gali pasiūlyti kitokią žmonių bendrabūvio viziją, paremtą Švenčiausiosios Trejybės gyvenimu – asmenų bendryste, kurioje nėra nei izoliacijos, nei kito žmogaus sugėrimo.

Bažnyčia pašaukta būti santykių sakramentu, o sinodiškumas – perichoretinės kultūros, grindžiamos tarpusavio atsakomybe ir bendryste, mokykla.

Tai reiškia ne tik kalbėti vieniems su kitais, bet iš tikrųjų klausytis ir leisti Šventajai Dvasiai prabilti per kitą žmogų. Sinodiškumas nėra vien organizacinis klausimas. Jis turi įgyti konkrečią formą skirtingose vietose ir tapti nauja Bažnyčios kultūra – ėjimu drauge, kartu sekant Kristumi.

SKAITMENINIS PASAULIS: TILTAS, BET NE GALUTINĖ STOTELĖ

Darbo grupėse daug dėmesio skirta skaitmeniniam pasauliui ir jaunimui. Socialiniai tinklai ir dirbtinis intelektas atveria daug galimybių skelbti Evangeliją, tačiau drauge kelia rimtų pavojų.

Skaitmeninėje erdvėje žmogus gali užsidaryti savo pažiūras patvirtinančiame burbule ir prarasti gebėjimą diskutuoti. Dirbtinio intelekto atsakymai kartais skamba pernelyg užbaigtai, tarsi nepalikdami vietos mąstymui, abejonėms ir asmeniniam įžvalgų patikrinimui.

Todėl skaitmeninis ryšys negali pakeisti gyvo susitikimo. Jis gali atkreipti dėmesį, padėti užmegzti pirmąjį kontaktą, tačiau galiausiai turėtų nuvesti žmogų į tikrą bendruomenę ir asmeninį pokalbį.

Net skaitmeniniai evangelizacijos projektai turi mokėti pasakyti: dabar eik ir pasikalbėk su gyvu žmogumi.

Autentiškumas čia tampa esminis. Kaip pastebėjo arkivyskupas Gintaras Grušas, skaitmeninėje erdvėje sunku ilgai išlikti netikram. Įtikinamai kalba tie, kurie patys gyvena tuo, ką skelbia. Žmonės, iki galo gyvenantys savo Krikštu, traukia kitus – Bažnyčia juos vadina šventaisiais.

POLIARIZACIJA, NACIONALIZMAS IR MIGRACIJA

Europos visuomenėse stiprėja baimė, nepasitikėjimas ir poliarizacija. Tapatybė bei priklausymas neretai kuriami priešinantis kitai grupei. Žmogus tampa ne tuo, su kuriuo einame, bet tuo, prieš kurį telkiamės.

Sinodinė Bažnyčia kviečiama kurti kitokią erdvę – tokią, kurioje susitikimas su kitu ne tik patvirtina mano nuomonę, bet leidžia ir man pačiam pasikeisti.

Tai reiškia gebėjimą išlaikyti įtampą nenutraukiant pokalbio. Vakarų ir Rytų Europa skirtingai supranta daugelį klausimų, taip pat skiriasi katalikų ir ortodoksų patirtys.

Net bendra malda gali turėti skirtingą reikšmę: vieniems ji yra kelio į vienybę pradžia, kitiems – jau pasiektos vienybės ženklas.

Todėl ekumeninis kelias prasideda nuo bendro gyvenimo, svetingumo, dalijimosi maistu, dalyvavimo vieni kitų džiaugsmuose ir skausmuose. Tikras dialogas reikalauja pažinti ne tik kito vartojamus žodžius, bet ir tai, ką jie jam reiškia.

VILTIS, KURI TURI ŽAIZDAS

Ypač stipriai nuskambėjo Ukrainos atstovės, gydytojos Oksanos Furman liudijimas. Ji kalbėjo apie karą, šeimų perduodamas traumas ir vaikų klausimą: kodėl Dievas leidžia tam vykti?

Karo tamsoje žodžiai „Kristus prisikėlė“ tampa ne teorine idėja, bet tikros šviesos skelbimu. Žmonėms reikia ne abstrakčių atsakymų, o ištiestos rankos.

Krikščioniškoji viltis nėra paprastas optimizmas. Ji remiasi prisikėlusiu Kristumi, kuris tebeturi žaizdas. Kryžius tampa keliu į gyvenimą, o prisikėlimas per meilę perkeičia kančią.

Europa turi klausytis kenčiančių žmonių liudijimo, nes būtent jų balsai primena, kokia viltis yra tikra.

SEKULIARIZACIJA – NE VIEN PRALAIMĖJIMAS

Diskusijose ne kartą kartota: sekuliarizacija susilpnino dabartines Bažnyčios struktūras, bet ji nenugalėjo pačios Bažnyčios.

Galbūt šis laikas kviečia sugrįžti prie mažų, kasdienybėje glaudžiai susijusių krikščionių bendruomenių. Prie Bažnyčios, kurios patikimumas kyla ne iš socialinės galios, o iš jos narių gyvenimo. Prie tikėjimo, kuris nėra tik pažymėtas punktas žmogaus tapatybės sąraše, bet gyvas priklausymas Kristui.

Naują prasmę įgijo ir „socialinės galios“ sąvoka. Krikščionybei nereikia galios kontroliuoti visuomenę, tačiau ji turi galią keisti žmones.

Eucharistijos perkeistas žmogus negali likti pasyvus. Jis pašauktas tarnauti, dalytis, ginti žmogaus orumą ir prisidėti prie visuomenės atnaujinimo. Tikėjimo dovanos gaunamos ne vien sau – jomis reikia dalytis.

Bažnyčia nėra nevyriausybinė organizacija, o sinodiškumas nėra parlamentarizmas. Vien vadybos metodų neužtenka. Reikalingas atsivertimas, malda, dvasinis atpažinimas ir autentiškas gyvenimas Evangelija.

KĄ REIŠKIA PASIKEISTI?

Grupėse svarstyta, kokiu vaizdiniu būtų galima nusakyti Bažnyčios transformaciją. Gal tai drugelis, pakeitęs savo formą?

Gal kviečio grūdas, kuris turi mirti, kad duotų vaisių? Gal raugas, nepastebimai perkeičiantis visą tešlą? O gal ąžuolo gilė, savyje jau slepianti būsimo medžio galimybę?

Transformacija nereiškia Evangelijos turinio atsisakymo. Keičiasi forma, kuria tikėjimas tampa matomas ir gyvas konkrečiame pasaulyje.

Žmonės ilgisi stabilumo, tačiau pasaulis nuolat keičiasi. Krikščioniškas atsakymas – ne sustingti, bet būti giliai įsišaknijus Kristuje ir todėl nebijoti augti.

Kaip medžių šaknys po žeme susijungia, taip ir skirtingos bendruomenės gali palaikyti viena kitą permainų vėjuose.

Bažnyčios kelias buvo apibendrintas trimis žodžiais: trapumas, transformacija ir susitikimas. Pripažinę savo trapumą, leidžiamės perkeičiami ir tampame pajėgūs iš tikrųjų sutikti kitą.

JAUNIMAS, SENSTANTI EUROPA IR BENDRUOMENĖS ILGESYS

Simpoziume kalbėta ir apie augantį katechumenų skaičių. Daug jaunų žmonių į Bažnyčią ateina ne dėl sėkmingų programų. Pasakyta taikliai: mes manėme, kad atidarėme duris, o jie atėjo pro langus.

Tai kvietimas ne kontroliuoti jų kelią, bet priimti, klausytis ir lydėti. Jauni žmonės ieško tapatybės, bendruomenės ir saugios erdvės, kurioje galėtų bręsti bei keistis. Pandemijos patirtis, skaitmeninis gyvenimas ir nerimas dėl ateities šį poreikį dar sustiprino.

Europa kartu yra ir senstantis žemynas. Gimsta vis mažiau vaikų, jauni žmonės baiminasi ateities ir atsakomybės, o seni žmonės susiduria su vienatve bei klausimu, kas jais pasirūpins.

Todėl sinodinė Bažnyčia turi kalbėti apie gyvybės vertę, šeimos pašaukimą, kartų ryšį, pasiaukojimą ir viltį. Tačiau ji turi ne tik kalbėti – ji turi būti šalia.

NUO DOKUMENTŲ PRIE GYVENIMO

Simpoziume vis grįžta klausimas: ką Viešpats jau dabar daro Europoje?

Atsakymo negalima rasti vien strateginiuose planuose. Jis atsiveria klausantis žmonių baimių ir vilčių, karo žaizdų, jaunimo nerimo, migrantų patirčių, senstančios Europos vienatvės, skirtingų krikščioniškų tradicijų ir tų, kurie į Bažnyčią ateina netikėtais keliais.

Praktinis sinodinio proceso išbandymas laukia parapijose, vyskupijose ir vietinėse bendruomenėse.

• Ar sugebėsime ne tik kalbėti apie klausymąsi, bet klausytis?
• Ar ne tik raginsime keistis kitus, bet ir patys leisimės perkeičiami?
• Ar ne tik saugosime turtingą krikščioniškąjį paveldą, bet ir gebėsime paaiškinti, ką jis reiškia šiandienos žmogui?
• Ar ne tik atversime bažnyčių duris, bet ir priimsime žmogų, kuris ateina pro „langą“ – kitaip, nei buvome suplanavę?

Sinodinė Bažnyčia nėra pavargusi institucija, mėginanti bet kokia kaina išsaugoti praeitį. Ji gali tapti klausymosi, atpažinimo ir vilties bendruomene – Bažnyčia, kuri eina kartu, išlieka pasaulyje, lydi sužeistuosius ir savo gyvenimu skelbia Kristų.

• Ne vienodumas, bet vienybė įvairovėje.
• Ne dominavimas, bet tarnystė.
• Ne institucijos savisauga, bet misija.
• Ne baimė, bet drąsa leistis vedamiems Šventosios Dvasios.

Kelias nuo vizijos prie konkrečių sprendimų tęsiasi. Jis prasideda nuo paprasto, bet reiklaus žingsnio – atsisėsti prie vieno stalo, klausytis ir drauge klausti, ką Dvasia šiandien kalba Bažnyčioms.

Kunigo dr. Gedimino Jankūno informacija